- senobė
- senóbė sf. (1) LsB590, Rtr, DŽ, Krs, Pb, Žb, Imb; G107, M žr. senovė 1: Įsigilinau senobėn, mokytųjų vyrų raštuosna J.Bil. Aš nuo senóbės laikų lietuvys Kkl. Senóbės žmonės, kur tik senas, nemoka rašyt LKT279(Tj). Senóbėj kaip mės dirbom, kaulai tratėjo Adm. Valik senóbės gyvenimo tai dabar dykystė (lengvas gyvenimas) Mžš. Senobės žmonės sunkybėj buvo Pšl. Senobės prūsai turėję vyriausiąjį kunigą LTI347(K.Būg). Senutės mūsų nuo senobės dėvėjo margus rūbelius Mair. Teip nuo senóbių lietuvinykai vienas kitą apjuokia ir peikia ažu ištarmę netikusią APhVII127(A.Baran). Prikelsiu senóbę iš amžino miego BM450(A.Baran).
◊ po senóbei taip kaip ir anksčiau; nieko nauja: Kas gero girdėti? – Nieko, viskas po senobei TDrI30(Rm). Mes gyvenam po senóbei, visi sveiki Mžš.
Dictionary of the Lithuanian Language.